Gintaras Šidlauskas

 

                                              KGB vykdyta slapta pašto korespondencijos kontrolė

 

Slapta pašto ir telegrafo korespondencijos kontrolė – kontržvalgybinio veikimo priemonė, kuria buvo siekiama užkirsti pašto ir telegrafo kanalų panaudojimą priešiškiems Sovietų Sąjungai veiksmams ir gauti operatyvinės informacijos apie saugumo organus dominančius asmenis bei faktus.


1944 m. antroje pusėje pradėjo veikti LSSR NKGB–MGB V skyrius (tarptautinės ir vietinės korespondencijos tikrinimas ir cenzūra). Didesniuose miestuose ir apskričių centruose korespondencijos tikrinimui buvo įsteigti vidaus cenzūros (vnutrenniaja cenzura, VC) punktai. Prie V skyriaus iki 1949 m. vasario mėn. buvo įsteigta dešimt korespondencijos tikrinimo (perliustracija korrespondenciji, PK) punktų: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Šilutėje, Tauragėje, Zarasuose.


1946 m. sausio mėn. SSRS MGB įsakė LSSR MGB V skyriui tikrinti visą pašto ir telegrafo tarptautinę bei vidaus (sąjunginę) korespondenciją. Šį įsakymą įvykdyti dėl objektyvių priežasčių (didelio korespondencijos srauto, nepakankamo kontrolierių skaičiaus, darbo trūkumų) sunkiai sekėsi. Pirmaisiais antrosios sovietinės okupacijos metais saugumo organams stigo operatyvinių žinių, todėl buvo siekiama patikrinti kuo daugiau laiškų, o vėliau – tik tikrinamų, sekamų asmenų ir pasirinktus laiškus.

1953 m. V skyriaus funkcijos perduotos LSSR MVD 6–ajam specialiajam skyriui, o netrukus atiteko LSSR KGB 6–ajam specialiajam skyriui. 1959 m. rugpjūčio mėn. šias funkcijas perėmė LSSR KGB Operatyvinio–techninio skyriaus 6–asis poskyris.


LSSR KGB miestų skyriuose – Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose kurį laiką funkcionavo PK poskyriai arba punktai. KGB neretai turėjo patikimų asmenų pašto (ryšių) skyriuose.

LSSR KGB Operatyvinio–techninio skyriaus 6–ajame poskyryje veikė šias pareigas vykdę darbuotojai: kariniai vertėjai ir vertėjai, kontrolieriai ir operatyviniai kontrolieriai, operatyviniai įgaliotiniai, technikai, inžinieriai, inžinieriai–chemikai, komendantai, vairuotojai, aptarnautojos, budintys. 1987 m. duomenimis jame dirbo tik 44 % lietuvių. Didesnę poskyrio darbuotojų dalį sudarė moterys. Poskyriui 1959–1991 metais vadovavo šie asmenys: mjr. Giršas Grožnikas (1959–1962), pplk. Zenonas Malaiška (1962–1976), plk. Piotr Malachov (1976–1980), pplk. Viktor Pylnikov (1980–1984), pplk. Pranas Keruotis (1984–1991). Poskyris turėjo savo laboratoriją.


Sovietų Sąjungos mastu slapta pašto ir telegrafo korespondencijos kontrole užsiėmė SSRS KGB Operatyvinės–techninės valdybos 6–asis skyrius.


Slaptą pašto korespondencijos kontrolę vykdžiusi sovietinio saugumo tarnyba Lietuvoje tikrino tarptautinę ir vidaus pašto bei telegrafo korespondenciją, kurioje ieškojo duomenų apie užsienio “imperialistinių” valstybių žvalgybų ir antisovietinių centrų veiklą, jų galimus ryšius su lietuvių nacionaliniu pogrindžiu, organizuotos kovos prieš sovietinę valdžią faktų, antisovietinių minčių, karinių ir valstybės paslapčių atskleidimo, duomenų apie ketinimus imtis priešiškų sovietinei santvarkai veiksmų, pranešimų apie darbo trūkumus, nusiskundimų dėl sunkių gyvenimo sąlygų. Korespondencija tikrinta ir siekiant sužinoti įvairių gyventojų sluoksnių nuotaikas, požiūrį į Sovietų Sąjungos vidaus ir užsienio politikos įvykius. Pašto siuntose ieškota religinio turinio medžiagos.


Buvo tikrinama visa į lagerius ir tremties vietas siunčiama korespondencija, dažniausiai – jos išsiuntimo vietoje. Dalis korespondencijos patikrinimui buvo siunčiama į kitas SSRS respublikas ir sritis.

Slapta pašto korespondencijos kontrolė aktyviai vykdyta tuoj po gyventojų trėmimų. Paprastai tuo laikotarpiu daugelyje laiškų atvira ar užslėpta forma būdavo aprašomi, neigiamai komentuojami trėmimai. Aštresnių pasisakymų šia tema autorius saugumas stengėsi išaiškinti, kaip ir anoniminių laiškų, kuriuose aptikdavo antisovietinių pasisakymų ar raginimų nuversti sovietinę valstybinę santvarką, siuntėjus.

Kartais saugumui pavykdavo perimti laiškus, iš kurių turinio nustatydavo, jog jų autoriai yra Lietuvos partizanai.


Laiškai, kuriuose rašyta apie negeroves kolūkiuose (pašarų trūkumą, didelį gyvulių kritimą), irgi būdavo sulaikomi.


Korespondencijos perliustravimas vykdytas ir siekiant išaiškinti besislapstančius valstybinius nusikaltėlius, tikrinant MGB–KGB agentūros, į tolimąjį plaukiojimą užsienyje numatytų pasiųsti asmenų patikimumą.


Slaptu korespondencijos tikrinimu taip pat siekta padėti Vidaus reikalų organams išaiškinti socialistinės nuosavybės grobstymo, spekuliacijos faktus, kitus kriminalinius nusikaltimus. Pavyzdžiui, 1951 m. buvo perimti keli anoniminiai laiškai, rašyti ant spausdintų prokuratūros blankų ir adresuoti areštuotų ir nuteistų asmenų artimiesiems. Nežinomas siuntėjas pastariesiems siūlėsi išlaisvinti jų artimuosius, tačiau prieš tai prašė sumokėti dideles pinigų sumas.


Korespondencijos tikrinimo tarnyba 1944–1958 m. sukaupė duomenis apie daugiau nei 320.000 su kapitalistinėmis šalimis susirašinėjančių arba gaunančių siuntinius Lietuvos gyventojų ir daugiau kaip 280.000 su Lietuvos gyventojais bei kitų sovietinių respublikų lietuviais pašto ryšį palaikančių kapitalistinių šalių gyventojų.


KGB operatyvininkas, norėdamas sužinoti, ar išeivis palaiko ryšius su Lietuvoje gyvenančiais giminėmis arba pažįstamais, siųsdavo paklausimą LSSR KGB Operatyvinio–techninio skyriaus 6–ajam poskyriui, dažniausiai prašydamas apibūdinti tarp išeivio ir Lietuvos gyventojo (ar gyventojų) vykstantį susirašinėjimą. Išaiškinus emigranto ryšius Lietuvoje, toliau būdavo tikrinama, ar nėra LSSR KGB archyve emigranto gimines arba pažįstamus “kompromituojančių” duomenų. Operatyvinio–techninio skyriaus 6–asis poskyris atsakymą parengdavo remdamasis duomenimis, kaupiamais tarpvalstybinio susirašinėjimo įskaitos kartotekoje. Buvo vedamos asmenų, susirašinėjančių su užsieniečiais, stebėjimo bylos, sudaryta nuolat susirašinėjančių su užsieniečiais asmenų kartoteka.


Surinktus duomenis, aktualią informaciją korespondencijos kontrolės tarnyba perduodavo kitiems operatyviniams LSSR NKGB–MGB–KGB padaliniams, kurie, be kita ko, juos naudojo ir kaip kompromituojančią medžiagą prieš atskirus asmenis, ypač tuos, kuriuos jau sekė.

Buvo tikrinami pagal išorinius požymius įtartini laiškai ir siuntiniai. Pasirinktinai būdavo atliekama SSRS Gynybos ministerijos režiminiuose objektuose karinę tarnybą atliekančių asmenų korespondencijos kontrolė. Klaipėdoje kontroliuota užsienio valstybių jūreivių Lietuvoje siunčiama korespondencija.

Sovietinis saugumas pašto korespondenciją su negalima skleisti informacija arba konfiskuodavo, arba apdorodavo išimant (užbraukiant) dalį teksto, taip pat atlikdavo operatyvinį interesą sukėlusių dokumentų išrašus ir vertimus, darydavo kserokopijas. Slapta patikrinus jų korespondenciją, kai kurie žmonės būdavo pradedami agentūriškai tirti, jiems užvesdavo operatyvinio patikrinimo, stebėjimo bylas, kartais areštuodavo.


Tarpvalstybinio susirašinėjimo kontrolė buvo ir liko viena svarbiausių korespondencijos kontrolės tarnybos funkcijų iki pat 1991 m. Jei į užsienį siunčiamų ir iš užsienio gaunamų taptautinių siuntų slaptos kontrolės metu būdavo aptinkama medžiaga, naudinga KGB operatyviniams tikslams, ją dažnai praleisdavo adresatui. Ypač akylai stebėta, kad Lietuvoje veikiančių antisovietiškai nusiteikusių asmenų ar organizacijų iš Vakarų nepasiektų finansinė ir kita materialinė parama. Neretai į Lietuvą iš Vakarų siunčiamos siuntos būdavo konfiskuojamos arba sugrąžinamos atgal siuntėjui.

Slapta korespondencijos kontrolė sovietiniams valstybės saugumo organams suteikdavo galimybę, perėmus korespondenciją, kurioje užfiksuoti faktai apie priešišką atskirų asmenų veiklą, operatyviai naudingais atvejais tokią korespondenciją legalizuoti ir panaudoti kaip nusikalstamos veiklos įrodymą baudžiamajame procese.


Pavyzdžiui, operatyviai panaudojus gautus duomenis, nuo 1951 m. liepos 1 d. iki 1952 m. balandžio 1 d. buvo areštuoti 102 žmonės, užvesta 117 bylų–formuliarų.

Dar vienas pavyzdys. 1964 m. Klaipėdoje buvo legalizuota slapta patikrinta vienos moters korespondencija. Prieš tai KGB iš jos laiškų turinio nustatė, kad ji palaiko ryšius su užsieniečiais, su jais susirašinėja, savo aplinkoje skleidžia negatyviais mintis ir ketina pabėgti į užsienį. Legalizavus slapta patikrintą jos korespondenciją, suderinus su vietiniais partiniais organais ir sankcionavus LSSR KGB vadovybei, buvo surengtas siuntėjos viešas profilaktavimas – apsvarstymas ir pasmerkimas darbo kolektyve.


Korespondencijos perliustravimo metu gauta medžiaga būdavo naudojama ir rašant straipsnius, smerkiančius gyvenimo būdą kapitalistinėse šalyse.

 

Šaltiniai:

Lietuvos ypatingasis (buvęs LSSR KGB) archyvas, f. K–1, ap. 14, b. 360; ap. 16, b. 802; ap. 46, b. 3951.

Контрразведывательный словарь, Москва, 1972.

LYA, f. K–1, ap. 1, ap. 3, ap. 41 ir ap. 42 pratarmės (autorius – vyr. archyvistas G.Gečiauskas).

I.Petravičiūtė, “Sovietinio saugumo struktūra ir funkcijos Lietuvoje” // Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais, Vilnius, 1999.

Buvusių LSSR NKGB–MGB–MVD–KGB darbuotojų kartoteka (LYA, f. K–1, ap. 61).



                                                                 KGB  vykdyta  slapta  pokalbių  kontrolė

 

Sovietinės okupacijos metais LSSR MGB–KGB plačiai naudojo specialią operatyvinę–techninę priemonę – telefoninių pokalbių ir garso kontrolę, kai slapta būdavo prisijungiama prie tiriamo asmens naudojamo ryšio ar įrengiama speciali pasiklausymo technika patalpoje siekiant gauti informacijos agentūrinei–operatyvinei veiklai. Sovietų Sąjungos mastu pasiklausymą vykdė SSRS KGB Operatyvinė–techninė valdyba.


1945 m. kovo mėn. suformuotą LSSR NKGB B skyrių sudarė literos M (telefonai) ir literos N (mikrofonai) grupės, baigtos formuoti 1945 m. rugpjūčio mėn. Šis skyrius įrengdavo klausymosi ir kitokią sekimo aparatūrą sekamuose objektuose (įstaigų kabinetuose, kalėjimų kamerose, kt.). B skyrius vėliau funkcionavo LSSR MGB struktūroje. LSSR MGB sričių valdybose veikė B poskyris arba B grupė.

1953 m. B skyriaus funkcijos atiteko LSSR KGB 2–ajam specialiajam skyriui. Analogiškai LSSR KGB miestų skyriuose (Klaipėdoje, Kaune) veikė 2–asis specposkyris.


Slaptą pokalbių pasiklausymą nuo 1959 m. rugpjūčio mėn. vykdė tuo metu įsteigto LSSR KGB Operatyvinio–techninio skyriaus (OTO – rus. “operativno–techničeskij otdel”) 2–asis poskyris. Jame dirbo kariniai, operatyviniai ir specpaskirties vertėjai, operatyviniai ir specpaskirties kontrolieriai, operatyviniai įgaliotiniai, inžinieriai, vairuotojai, mašininkės. Poskyriui vadovavo mjr. Jonas Breiva (1959–1970 m.), plk. Kostas Banevičius (1970–1986 m.), pplk. Anatolij Kuznecov (1986–1991 m.). LSSR KGB Operatyvinio–techninio skyriaus 2–ajame poskyryje 1959 09 05–1991 11 30 laikotarpiu dirbo maždaug 150 kadrinių darbuotojų, iš jų apie 100 moterų.


Kaune, kuriame gyveno nemažai nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybininkų, buvusių rezistencijos dalyvių, politinių kalinių, šią priemonę vykdė LSSR KGB Kauno miesto skyriaus operatyvinis–techninis poskyris. LSSR KGB rajoniniams poskyriams šiuose veiksmuose talkino LSSR KGB Operatyvinio–techninio skyriaus darbuotojai. Kaunui artimuose rajonuose, pavyzdžiui Prienuose, kur KGB poskyrio kurį laiką nebuvo, 1971 m. dokumentuojant kunigo Juozapo Zdebskio veiklą, slaptą pasiklausymą vykdė LSSR KGB Kauno miesto skyriaus operatyvinis–techninis poskyris.

Dar vienas pavyzdys: 1958 m. tiriant diversijos faktą geležinkelyje, slaptą pokalbių pasiklausymą Tauragėje vykdė LSSR KGB Klaipėdos miesto skyriaus 2–asis specposkyris.


KGB organizuodavo antisovietiniame pasipriešinime ir pogrindyje aktyviai veikusių, kovoje už nepriklausomybės atkūrimą dalyvavusių asmenų (disidentų, rezistentų, kunigų, vienuolių, buvusių nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjų, radikalių politinių organizacijų narių, su išvardintais žmonėmis palaikančių ryšius gyventojų, kitų priešiška veikla įtariamųjų) slaptą pokalbių pasiklausymą. Tai atsispindi minėtų asmenų operatyvinio patikrinimo, stebėjimo, ištyrimo, sekimo bylose.


Pasiklausymo technika buvo stacionarinė ir kilnojama. Stacionarinė buvo įmontuojama įvairiausiose vietose, net į statybines konstrukcijas. Pasiklausymo technika būdavo įrengiama patalpose (bute, kartais – virš tiriamo asmens buto arba gretimame bute), įmontuojama į telefono aparatus. KGB dokumentuose ši technika ir priemonės vadintos literinėmis, turinčiomis atitinkamus raidinius kodus. Pasiklausymo technikos įrengimas bute KGB dokumentuose vadintas literine priemone “T”.


Į telefono aparatą įmontavus spectechniką būdavo galima klausytis ir įrašinėti pokalbius telefonu bei patalpoje (ne telefonu). Įrašytų pokalbių turinys vėliau būdavo stenografuojamas, jei reikia – išverčiamas į rusų kalbą ir pateikiamas mašinraščiu specialiose suvestinėse. Tokių dokumentų yra išlikę Lietuvos ypatingajame (buvusiame LSSR KGB) archyve.


Telefoninių pokalbių kontrolės aparatūrą būdavo galima pajungti prie bet kurio telefoninės linijos taško. Tam naudoti įtaisai maitinosi iš tinklo ir turėjo neribotą naudojimo terminą. Kai kurie įtaisai automatiškai įsijungdavo vos pakėlus telefono ragelį. Gauta informacija radijo kanalu būdavo perduodama į perėmimo punktą arba įrašoma į magnetinę juostelę.


Telefoninių pokalbių pasiklausymas padėdavo atskleisti, detalizuoti taip vadinamus politinius nusikaltimus, esant poreikiui, patraukti juos padariusius asmenis baudžiamojon, administracinėn atsakomybėn, pagelbėdavo įrodinėjant jų tariamai nusikalstamas veikas. Tokiu būdu gauta informacija būdavo naudojama ir kompromitacijos tikslais.


Slaptą pasiklausymą KGB naudojo siekiant išsiaiškinti ir kriminalinius įvykius.


Tarnybinių pokalbių kontrolė kaip kontražvalgybinė priemonė buvo vykdoma ypatingo režimo objektuose, siekiant nustatyti, ar “nenuteka” slapta informacija. Tam tikslui naudotos specialios sistemos, veikiančios pagal raktinius žodžius ir leidžiančios nutraukti telefoninį pokalbį arba atskiras jo frazes ir nustatyti režimą pažeidusį abonentą. Tokia aparatūra kainavo brangiai – maždaug 200 tūkst. rublių (aštuntajame dešimtmetyje) ir buvo naudojama stambiuose gynybos pramonės objektuose, kariniuose štabuose, vyriausybinėse įstaigose.

Specialią operatyvinę techniką pagal KGB, MVD, GRU užsakymus gamino radijo ir elektronikos pramonės ministerijoms pavaldžios įmonės ir moksliniai institutai.


Ypatingais atvejais, sankcionavus KGB vadovybei, slapto pasiklausymo būdu gauta informacija galėjo būti legalizuojama kaip nusikalstamos veikos įrodymas.


LSSR KGB rūmuose buvo įrengtos specialios pokalbių pasiklausymo patalpos, priklausiusios Operatyviniam–techniniam skyriui. KGB vykdytas Lietuvos gyventojų pokalbių slaptas pasiklausymas dėl politinių motyvų buvo grubus žmogaus teisių pažeidimas.

Visuomenėje buvo populiarus įsitikinimas, kad KGB pasiklauso totaliai, o dažnas pilietis patenka į slapto pasiklausymo lauką, daugelio butuose įrengtos pasiklausymo aparatūros. Žmonės neretai naudojo savo pačių sugalvotas pasiklausymo neutralizavimo priemones (pavyzdžiui, uždengdavo telefono aparatą pagalve).

Konkretus pavyzdys. Kadangi išorinio stebėjimo metu buvo nustatyta, kad A.Susnys ir P.Plumpa nuolat lankosi pas N.Gaškaitę ir B.Putrimaitę, nutarta įrengti jų kambario pokalbių pasiklausymo aparatūrą. Tokia įranga buvo įtaisyta gretimame archyvinio agento “Turisto” bute. Pasiklausymo aparatūra buvo įtaisyta ir A.Susnio bute. Nesitenkindami kratos metu paimtais įkalčiais ir per tardymus išgautais duomenimis, čekistai penkių suimtų organizacijos narių kamerose įkurdino kamerų agentus, o A.Susnio pokalbius kameroje kontroliavo dar ir pasiklausymo aparatūra. Tai vyko Lietuvoje šeštajame dešimtmetyje (iš LGGRTC svetainės).

Kaip tvirtina buvęs SSRS KGB pirmininkas V.Bakatinas, iki 1991 m. rugpjūčio pučo SSRS KGB 12-sis skyrius Maskvoje klausėsi 300 abonentų, daugiausia užsienio valstybių piliečių ir nusikaltėlių. (iš rusiško saito).

Šios priemonės neteisėtas taikymas buvo būdingas ne vien totalitariniams režimams (SSRS, VDR), ja neretai piktnaudžiaujama ir demokratinėse santvarkose (Votergeito skandalas JAV, Europos Sąjungos piliečiai yra laimėję bylų Europos teisme, 2003 03 19 Prancūzijos ir Vokietijos delegacijoms skirtose patalpose aptikta moderni pasiklausymo aparatūra, tiksliau tariant, elektroninė pasiklausymo įranga surasta Briuselyje, pastate, kur vyksta Europos Sąjungos viršūnių susitikimai).

Ši priemonė itin plačiau naudota šaltojo karo laikotarpiu. “Berlyno tuneliu” buvo vadinama amerikiečių ir britų žvalgybų operacija, įgalinusi perimti informaciją, perduodamą sovietų ir rytų vokiečių telefono linijomis. Operacijos metu iš Vakarų į Rytų Berlyną buvo išraustas slaptas požeminis perėjimas. Tunelis baigėsi toje vietoje, kur buvo galima prisijungti prie telefono kabelių ir klausytis Maskvos ir sovietinės karinės komendantūros, SSRS atstovybės ir VDR vadovybės pokalbių.

1972 06 17 naktį Vašingtono viešbutyje buvo suimti penki slaptųjų tarnybų pareigūnai, mėginę Demokratų partijos štabe įrengti pasiklausymo aparatūrą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad vienas sulaikytųjų, Džeimsas Makfordas, dirbo JAV prezidento Ričardo Niksono rinkimų komitete. Jam talkino imigrantai iš Kubos. Dž.Makfordas anksčiau dirbo CŽV, kaip, beje, ir Hovardas Hantas, surengęs šią operaciją ir taip pat padėjęs R.Niksonui laimėti prezidento rinkimus.

Įstatymai suteikia tam įgaliotoms valstybės institucijoms tam tikrais atvejais teisę klausytis asmens telefoninių pokalbių ir taip riboti jo teises.

Dabar ši ir kitos elektroninės žvalgybos priemonės aktyviai naudojamos kovojant su tarptautiniu terorizmu. Tai liudija šios priemonės universalumą.

Pasiklausymo baimė populiari ir dabartinėje Lietuvoje, netgi tarp į demokratines institucijas išrinktų tautos atstovų.
Taigi visuotinio pasiklausymo baimė lieka neišsklaidyta. 

Šaltiniai

Lietuvos ypatingasis (buvęs LSSR KGB) archyvas, f. K–1, ap. 28, b. 195; ap. 45, b. 500, 501, 871, 881, 882, 885, 887.

Buvusių LSSR NKVD–NKGB–MVD–MGB–KGB darbuotojų kartoteka, LYA, f. K–1, ap. 61.

I.Petravičiūtė, “Sovietinio saugumo struktūra ir funkcijos Lietuvoje” // Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais, Vilnius, 1999.

Контрразведывательный словарь, Москва, 1972.

http://www.nestor.minsk.by/sr/2003/07/30713.html

http://kiev–security.org.ua/box/10/21.shtml