|
|
Lietuvos laisvės kovotojų portalas buvo nulaužtas ir užterštas iš šalies, todėl kurį laiką buvo nepasiekiamas. Buvusi padėtis atstatyta, tinklalapis nėra kenkėjiškas, kaip TO KAI KAS LABAI NORĖTŲ... Keletą dienų galimi paieškos sutrikimai dėl paieškos sistemų robotų diskretiško darbo, nes tinklalapiai dėl galimo užteršimo skenuojami ne kasdien. Labai atsiprašome mielų mūsų skaitytojų dėl sudarytų nepatodumų.
|
|
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos P A R E I Š K I M A S
Dėl pagarbos Seimo gynybos barikadoms
Tėvynės gynėjai, tarp kurių buvo ir vaikai, moksleiviai, jaunimas, 1991 sausio dienomis prie Seimo malda, giesmėmis, dainomis ir darbais statė gynybinius įtvirtinimus ir barikadas. Lietuvos Seimo gynybos bastiono niekas neįveikė. Dažnai pastebima, kad Seimo aplinkoje esantys tų dienų Seimo įtvirtinimo likučiai kažkam nepatinka, kažkam bado akis. Tokie bando niekinti įtvirtinimus, barikadas. Tuo niekinami ir jų statytojai.
Kęstutis Girnius. Ar kada pagerės Lietuvos ir Lenkijos santykiai?
Nedviprasmiškas atsakymas į šį klausimą yra taip. Ar tai greitai įvyks? Šį kartą atsakymas yra ne, atsižvelgus į praeitos savaitės įvykius. Savo metiniame pranešime prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad „valdančiosios koalicijos politinių susitarimų įkaite jau tampa lietuvių kalba. Kontroversiškas lietuvių kalbos egzaminas perauga ir į kitus šalį skaldančius reikalavimus. O tuo pat metu už Lietuvos sienų uždarinėjamos lietuviškos mokyklos.“ Kai kurie apžvalgininkai mano, kad prezidentės pastabos, jog „į mūsų valstybės gyvenimą tyliai kelią skinasi svetimos mokymo programos, kurstoma tautinė nesantaika“ irgi taikomos lenkų mažumai.
Vytautas Sinica. Kas mums ta kalba, kam mums tos pavardės?
Laikas spaudžia Lietuvą. Iki liepos 1 dienos – pirmininkavimo ES tarybai pradžios – ir Seimo pavasario sesijos pabaigos pasižadėta priimti visą paketą LLRA atstovų siūlomų mažumų teises užtikrinančių įstatymo projektų. Kad pirmininkaujanti Lietuva prieš visą Europą neapsijuoktų.
Apie šiuos valstybinės kalbos statusui grasančius projektus su aiškiu nerimu jau užsiminė ir prezidentė savo metiniame pranešime: „valdančiosios koalicijos susitarimų įkaite jau tampa lietuvių kalba“. Kas kelia nerimą šalies vadovei ir dešimtis tūkstančių parašų jai įteikusiems Lietuvos piliečiams?
Andrius Jakučiūnas. Suklastota istorija
Viešumoje vis kylant aistroms dėl istorinių asmenybių įamžinimo, nelengva darosi suvokti, ką ir kodėl (ir už kieno pinigus) reikia įamžinti. Kodėl pasirinktinos vienos istorinės asmenybės, o ne kitos? Kodėl broliai Vileišiai, Basanavičius ir Čiurlionis, bet ne Petras iš Naujininkų, žvėryniškis Antanas ar, sakykim, koks nors Juozas?
Kęstutis Masiulis: Seimo spjūvis laisvės kovotojams
Kairiųjų koalicijos valdomas Seimas atmetė konservatoriaus Kęstučio Masiulio įstatymo pataisą, kuria buvo siekiama neleisti valstybei saugoti objektų su sovietiniais ar nacistiniais simboliais. „Žmonėms, kurie priešinosi sovietinei okupacijai, žuvo už laisvę, Seimo sprendimas yra įžeidimas. Nepriklausoma Lietuva, už kurią jie liejo kraują, toliau saugos bei už šimtus tūkstančių remontuos budelių simbolius. Vienoje Vilniaus vietoje pastatėme paminklą generolui Žemaičiui, o kitoje vietoje valstybės saugomu paminklu yra paskelbti jo budelių simboliniai atvaizdai. Okupantai paženklino mūsų miestus, o mes nesugebame net išsivalyti. Seimo nariai galėtų šią savo poziciją paaiškinti Lietuvos tremtiniams, politiniams kaliniams ir laisvės kovotojams“, – neslėpė nusivylimo K. Masiulis.
Česlovas Iškauskas. Rusija ir Baltarusija ruošiasi naujam karui?
Atrodo, Rusija su savo broliais slavais ruošiasi Trečiajam pasauliniam karui. Pripažįstu, kad ši mano išvada kiek pritempta, bet atsirado ne tuščioje vietoje. Mat, Maskva ir Minskas oficialiai paskelbė, kad Rusija kuria dar vieną karinį oro uostą, jau trečią savo karinę bazę Baltarusijos teritorijoje, taip permesdama savo naikintuvus ir bombonešius į vakarinį NVS ir šių dviejų šalių flangą. Kaip tai panašu į sovietinių karinių jėgų telkimą artėjant vadinamam Didžiajam Tėvynės karui...
„Savaitės pjūvis“ apie Gedulo ir vilties dieną bei metinį Prezidentės pranešimą
Šioje „Penki TV“ apžvalginėje laida „Savaitės pjūvis“ laidos vedėjas, apžvalgininkas Česlovas Iškauskas apie Gedulo ir vilties dieną kalbasi su mokytoja Jūrate Litvinaite. Kita tema – Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas. Kaip jį vertina politologas Antanas Kulakauskas ir visuomenininkas Darius Kuolys.
Dalius Žygelis. Laisvės kovotojas Mykolas Babrauskas
Mykolas Babrauskas – vienas iš reikšmingiausių ir paslaptingiausių pokario laisvės kovotojų Dainavos partizanų apygardoje. Reikšmingas kovotojas, nes nepraėjus nei pusmečiui po M. Babrausko-Audrūno, Vaišvilko įsitraukimo į partizanų gretas, jis tuometinio Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago buvo „pažymėtas“ aukštu partizanų apdovanojimu – III laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Taip pat jo reikšmingumą galime įvertinti skaitydami kito jo bendražygio – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio eilutes. O paslaptingas todėl, kad per visą 23-ejų metų atgautos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį neatsirado nei vienas straipsnis, nušviečiantis šio kovotojo sudėtingą gyvenimo ir kovos už laisvę kelią. Šią spragą stengiamės užpildyti, pateikdami straipsnį, sudarytą iš M. Babrausko klasės draugų, kolegų, mokinių prisiminimų, L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištraukų, MGB dokumentų fragmentų bei pateikdami pluoštą išsaugotų fotografijų.
Mantas Zakarka. Didžiuokimės tapatybę išlaikiusiais tremtiniais
2012 metų ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvio, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos biuro vadovo Manto Zakarkos kalba, pasakyta iškilmingame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjime 2013-06-14. Iškilmingo minėjimo dalyviai ir svečiai, esu vienas iš jaunų žmonių, prisilietusių prie ypatingos mūsų šalies istorijos. Mūsų tautos istorija visiems, čia susirinkusiems, puikiai žinoma, tačiau leisiu sau priminti keletą jos fragmentų.
A.Butkus. Kol keliam Baltijos šalių vėliavas
Birželio 7 d. „Kauno dienoje“ paskelbtas straipsnis „Tautinių mažumų įstatymas – lyg karšta bulvė“, kuriame neatsistebima, kodėl, „užuot sprendus problemą iš esmės, Tautinių mažumų projektas ir toliau voliojamas ministerijų stalčiuose“. „Iš esmės“, pasak straipsnio, reiškia įteisinti Lietuvos piliečių nelietuvišką asmenvardžių rašybą dokumentuose, taip pat leisti dubliuoti lenkiškai ar rusiškai Lietuvos Respublikos vietovardžius tose Lietuvos vietovėse, kur, pasak projekto rengėjų, šios tautinės bendruomenės sudaro ne mažiau kaip 25 proc. gyventojų, taip pat įteisinti lenkų ir rusų kalbų oficialų vartojimą minėtose vietovėse.
Vilniuje surengta akcija „Apginsime Šeimą – išsaugosim Lietuvą!“
Birželio 16 d. popietę reaguodamos į Seimui svarstyti pateiktas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas bei priiminėjamą „socialines lytis“ įteisinančią Stambulo konvenciją, aktyvios Lietuvos šeimos Vilniaus Gedimino aikštėje buvo susirinkusios į pilietinę akciją „Apginkime šeimą – išsaugokime Lietuvą“. Renginyje dalyvavo apie pusė tūkstančio žmonių. Jį vedė aktoriai Dalia Michelevičiūtė ir Giedrius Arbačiauskas, kalbėjo psichologė Eglė Mirončikienė, psichoterapeutas Gintautas Vaitoška, tėvų forumo atstovas Renaldas Jančiauskas, motinos ir tėvai.
Liudvika Pociūnienė. Apvertimai
Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną keistą tendenciją, ryškėjančią viešose diskusijose aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais, kuriuos bandoma sureguliuoti naujais įstatymais bei jų pataisomis. Šią tendenciją galima palyginti su bandymu statyti namą aukštyn kojomis. Ji reiškiasi įvairiausiose sferose – nuo šeimos politikos iki viešųjų pirkimų. Tai absurdiški apvertimai, kai kuriamos įstatymų normos realybėje atsisuka prieš visuomenės gerovę. Turbūt ryškiausias tokio apvertimo pavyzdys yra vadinamoji juvenalinė justicija. Norai tarsi ir geri – apsaugoti vaikus nuo smurto artimiausioje aplinkoje. Apie tokio smurto atvejus kone kasdien pasakoja kriminalinė kronika, ir negalime nepastebėti, kad vaikai labiausiai kenčia asocialioje aplinkoje, kuri yra tiesioginis tradicinės šeimos erozijos padarinys.
Algimantas Zolubas. Sovietinio genocido formulė
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos, nes, jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai, esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes. Bandymas kvestionuoti sovietinio genocido Lietuvoje sąvoką sukėlė patyrusių genocidą visuomeninių organizacijų protestą.
LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGOS P A R E I Š K I M A S
„Dėl bandymų kvestionuoti sovietinio genocido Lietuvoje sąvoką“
Nuo seno kai kurios žydų ekstremistų organizacijos (Vyzentalio centras ir E.Zurofas priešaky) bei V.Putino vadovaujami Kremliaus ideologai atkakliai neigė ir iki šiol neigia sovietinio genocido sąvokos teisėtumą. Ir tai suprantama, nes vieni siekia genocido sąvoką įtvirtinti tik žydams, kiti tai daro norėdami išvengti atsakomybės už sovietinio okupacinio režimo nusikaltimus. Mus ne maloniai nustebino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės T.B.Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos. Jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai. Esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes. Ir tai ji pasakė prieš pat 1948 m. trėmimų „Vesna“ 65-ųjų metų sukaktį.
1940 m. birželio 14-osios ultimatumas
Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vakarą V. Molotovas J. Urbšiui Maskvoje įteikė ultimatumą, kuriame Lietuva apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir jai pateikti trys reikalavimai: 1) suimti ir perduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių A. Povilaitį, kaip neva tiesiogiai kaltus dėl provokacijų prieš SSRS kariuomenę Lietuvoje; 2) sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, kuri užtikrintų savitarpio pagalbos sutarties vykdymą; 3) įsileisti į Lietuvą neribotą Raudonosios Armijos kontingentą. Atsakyti į ultimatumą Lietuvai buvo skirta apie 9 valandos. Skubiai sušauktame vyriausybės pasitarime A. Smetona siūlė priešintis sovietų agresijai, tačiau nemažai vyriausybės narių, ypač ministras pirmininkas A. Merkys, siūlė priimti ultimatumą.
Antanas Ališauskas. „Kaip vadinti dabar nepriklausomą Lietuvą?..“
Lietuvos Ypatingajame archyve yra saugomas J. Paleckio fondas F.17541. Jame yra surinktos LSSR aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininko priimtuvės darbo ataskaitos. Fonde galima rasti, kiek ir kokiais klausimais okupuotos Lietuvos gyventojai kreipėsi su pareiškimais ir skundais į tuometinį AT prezidiumo pirmininką J. Paleckį. Štai, 1949 metai... Kiek priimta, kiek išspręsta klausimų. Daugiausia kreiptasi ištremtųjų reikalais... Sunku tik pasakyti, kiek patikima ta jų statistika. Įdomiausioji dalis – tai rašteliai, klausimai, pateikti AT prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui, studentų, miestų gyventojų, Pietų Amerikos lietuvių delegacijos susitikimo, įvairių susirinkimų metų. Pateikiame tik dalį J. Paleckio fondo dokumentų, kurie dar niekur nebuvo publikuoti.
Gintaras Šidlauskas. Europa ir čekistai
Europos politinė gazifikacija nepavyko. Godumas ir arogancija pražudys čekistus-dujininkus. Tai nėra energetinė supervalstybė. Tai yra supergrobuonių-kapitalizmo pirmuonių valdoma valstybė. Jei čekistų-dujininkų režimas užsitęs, po savęs jie paliks Rusijos griuvėsius. Ir tada rasis daug mažų rusijų ir įvyks, dar viena, anot, čekistų, geopolitinė katastrofa. Ne šiaip sau Rusijos opozicija čekistų valdžią vadina okupaciniu režimu. Politinė gazifikacija plius čekistų režimas – blogiausias scenarijus Rusijai. Lietuva moka daugiausiai ne už dujas, o keršto padiktuotą politinę kainą už atsiskyrimą. Todėl kiekvienas šildymo sezonas prilygsta išbuožinimui. Kai kas Europoje iš čekistų režimo sėkmingai pelnosi, tapę režimo ir biznio Rusijos žmonių ateities sąskaita sėbrais. Prie dujotiekio prilipę daug erkių-nachlebnikų. Tačiau sugazpromintos Lietuvos partijos ilgainiui bus išvaduotos. Konkurenciją dujų rinkoje seks tikra, o ne imitacinė konkurencija politinėje rinkoje. O su partijomis susijusiam ofisų planktonui teks eiti dirbti.
 J. Damulytė. Seimo komitetas išslaptino VSD pareigūnų liudijimus. 2007 03 20 Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą tyręs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) pirmadienį išslaptino dalį parlamentinio tyrimo medžiagos - VSD pareigūnų liudijimus komitetui. Neeiliniame NSGK posėdyje dalyvavo 7 iš 12 komiteto narių, iš jų už stenogramų išslaptinimą balsavo 6 nariai, vienas - susilaikė. |
Aptikti prarasti kertinio nacių Vokietijos ir holokausto architekto dienoraščiai
Trečiojo Reicho ir milijonų žydų sunaikinimo holokausto metu istoriją gali tekti bent jau šiek tiek peržiūrėti po to, kai Jungtinėse Valstijose buvo aptikta 400 puslapių prarasto Alfredo Rosenbergo dienoraščio puslapių. Šis žmogus buvo itin artimas Adolfui Hitleriui ir vadinamas nacių vykdyto genocido architektu, rašoma „The Independent“. Po ilgų bevaisių paieškų metų tyrėjai pagaliau aptiko taip ilgai ieškotus popierius name Bafale, Niujorko valstija. JAV valdžia kartu su Vašingtone esančiu Jungtinių Valstijų holokausto atminimo muziejumi aptiktą A. Rosenbergo dienoraštį formaliai pademonstruoti turėtų dar šią savaitę. Pasak preliminarios analizės, dienoraštis atskleidžia naujas detales apie vidines machinacijas aukščiausio lygmens nacių vadovybėje ir metą iššūkį kai kurioms įsitvirtinusioms teorijoms apie šį laikotarpį.
Minint 1948 m. didžiosios tremties į Sibirą 65-ąsias metines ir Norilsko sukilimo 60-ąją sukaktį, Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pakvietė savo kolegas Bastianą Belderį ir Sandrą Kalnietę atviram pokalbiui apie istorinių patirčių tarp Rytų ir Vakarų Europos skirtumus ir skirtingų požiūrių į XX a. Europos istoriją įtaką šiandienai:
Bastianas Belderis: Daugiau niekada negalime palikti jūsų vienų kovoti už jūsų laisvę
B. Belderis, dirbęs istorijos mokytoju ir žurnalistu, o nuo 1999 metų Europos Parlamente atstovaujantis Nyderlandams, yra EP Užsienio reikalų komiteto narys. Pilną pokalbio vaizdo įrašą kviečiame žiūrėti ČIA.
Sandra Kalnietė: Dėl savo šalių istorinės atminties įamžinimo dar daugturime nuveikti
S. Kalnietė - Latvijos politikė ir diplomatė, buvusi Europos Komisijos komisarė, Europos Parlamente savo šaliai atstovaujanti nuo 2009 metų, Europos Parlamente veikiančios Europos istorijų sutaikymo grupės pirmininkė. Pateikiame šio pokalbio sutrumpintą versiją. Pilną pokalbio vaizdo įrašą kviečiame žiūrėti ČIA.
Vytautas Volertas. Atmintis ir užmarštis
Kada ir kokia tarptautinė teisės institucija tarė, kad lietuvių tauta yra bent kiek kalta dėl žydų XX a. baisios tragedijos, dėl holokausto? Ir jokia tauta nebuvo apkaltinta, net vokiečiai nepasmerkti. Kalti buvo naciai. Ne vokiečiai, bet naciai. Tačiau spaudoje retkarčiais jaučiami tarsi krūptelėjimai, tarsi užmetinėjimai, kad lietuvių tauta esanti kažkam ir už kažką skolinga. Temoka tas, kas iš tikrųjų nusikalto. Kaltės šešėlį su neskaniais epitetais ant lietuvių tautos užmetė žuvusiųjų artimieji bei jų tautiečiai iš USA. Ir keletas mūsų pačių, tinkamai nepasižvalgiusių po buvusius įvykius. Net Lietuvos vyriausybė, Izraelio spaudžiama, vengė prisiminti, kad tauta nėra pajėgi sudrausminti visų savo narių.
„Bernardinai TV“ archyvas.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ kelias į Vakarus
1972–1989 metais pavergtoje Lietuvoje leista „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo ne tik svarbi pasipriešinimo priemonė, didivyriškas tikėjimo liudijimas, bet ir nuostabus įvairiuose pasaulio vietose gyvenančių ir laisvę mylinčių žmonių bendradarbiavimo pavyzdys. Bebaimiai Rusijos disidentai, lietuviai, gyvenantys JAV, – buvo nepamainomi „Kronikos“ talkininkai, nes išleisti pogrindinį leidinį tebuvo pirmas žingsnis, ne mažiau svarbus buvo ir antrasis – pogrindiniame leidinyje paskelbta tiesa turėjo kuo plačiau pasklisti.
Fotomenininko Alfredo Girdziušo asmeninis fotoarchyvas: I-V aplankai
„Gal kam bus įdomi ši informacija? Juk niekas niekada nežino, ko gali prisireikti ryt poryt... Gal surasit save, paminėtą tuos aprašuose, arba surasite įvykį, kuriame teko dalyvauti. O gal net portretas galėtų būti tos dienos!!! I, II aplankai nuskenuoti ir saugomi Lietuvos Respublikos Seimo archyve, III-as skenuojamas, IV ir V aplankai laukia savo eilės. Gal kas tais laikais "šaudė" su fotoaparatu? Būtų labai įdomu nors pamatyti, arba galėčiau patarti, kaip neskaudžiai finansiškai sutvarkyti. Žodžiu, jaučiu, kad daugelis "plaukioja", "plaukiojo" tuose vandenyse, kaip ir aš...“ a.girdziusas@gmail.com
|
Mokslinė konferencija EVANGELIJOS ŠVIESA ŽEMAIČIUOSE: |
Vaidotas Žukas. Dvaras, kuriame gyveno grafai, žuvininkai ir kabareto dainininkės
Pažįstamas ir vis dar mažai pažintas Molėtų kraštas – kupinas paprastų ir nepaprastų žmonių, pribarstytas gausybės ežerų, menančių Lietuvos ledynmetį, priauginęs miškų ir sodrios istorijos. Visa tai sudėta ir aprašyta leidinyje „Molėtai 625: žmonės, istorija, gamta“ (2012), skirtame krašto sukakčiai – 625 metams nuo pirmojo Molėtų vardo paminėjimo. Knygos tiražas jau seniai sutirpo, todėl nesuskubusiesiems jos įsigyti siūlome ištrauką apie nedidelę, bet reikšmingą Molėtų istorijos dalelę – Arnionių dvarą, garsėjusį savo puošnumu ir ypatingais šeimininkais.
LLKS portalas pristato Aldonos Elenos Puišytės kūrybą
„...Nežabotos bolševikinės represijos prasidėjo tuoj po karo. 1944 metų rudenį suėmė tėčio pusbrolį Antaną Survilą iš Raseinių apskrities Graužų kaimo. 1918 metų savanoris areštuotas kaip buržuazinis nacionalistas. Po alinančių tardymų, tų pačių metų spalio 13 dieną nuteisiamas kalėti dešimčiai metų. Išvežtas į Gorkio lagerį, mirė 1946-taisiais. Tik nežinia – ar mirė? Gautos prieštaringos žinios: sušaudytas, mirė, nukankintas... Lieka nežinia. O vieną vėlyvą pavakarę atėjo į mūsų namus artimas kaimynas iš Paantvardžio studentas Klemensas Juškys ir paprašė pagalbos. Papasakojo, kad buvo suimtas Kaune, kur studijavo. Kažkas jį išdavė. Čekistai, padarę kratą namuose, kur jis gyveno pas savo tetą Stūronienę, rado tuščių ir pradėtų pildyti dokumentų blankų, neužpildytų pažymėjimų, kuriais jis aprūpindavo partizanus. Suėmė. Po tardymų Kaune vežamam į Lukiškių kalėjimą pasisekė pabėgti...“
Plačiau apie A.Puišytę-Grigaliūnę >>>
 |
 |
Genovaitės Gražinos ir Romo Petro Šaulių šeima Laisvės kovotojų sąjungai padovanojo
200 nuotraukų albumą, skirtą Edvardo Buroko atminimui.
L. Donskis: Izraelis negali būti anapus kritikos
Izraelis yra patyręs neeilinių išbandymų, tačiau negali būti dirbtinai saugomas nuo pagrįstos ir konstruktyvios kritikos. Tuo įsitikinęs Europos Parlamento narys ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojas, filosofas Leonidas Donskis, neseniai viename savo straipsnių prabilęs apie Izraelį, kaip apie „XXI amžiaus modernią valstybę, kurios problemos tampa viso pasaulio problemomis“, ir perspėjęs apie ne visada tinkamą elgesį su Izraelio piliečiais arabais.
Martynas Čerkauskas. Dėl karo Nigerijos princesė atšaukė vizitą į Lietuvą
Antradienį buvo planuojamas išskirtinis įvykis Lietuvos diplomatijos istorijoje. Mūsų šalį turėjo aplankyti egzotiškosios Nigerijos princesė Stela Adaeze Odua. Tačiau dėl staiga kilusių karinių veiksmų šalyje ji savo vizitą atšaukė. Vienos turtingiausių Afrikos valstybių atstovė antradienį vakare ruošėsi susitikti su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi.
|
|
G. Šidlauskas. Kas žinotina paprastam skaitytojui ir diplomatui apie Palau?
Ypatingu greičiu Lietuva plečia įtaką užmegzdama santykius su svarbiomis pasaulio šalimis. Artimiausiu metu diplomatiniai santykiai bus užmegzti su Palau Respublika. Palau gyvena 20 tūkst. gyventojų, nepriklausomybę atgavo panašiu laiku kaip Lietuva, protėviai pigmėjai, sostinė Melekeokas, kalba sonsorolių kalba. Lietuvos diplomatų pirmaeilis uždavinys – aplankyti, paragauti, pasižvalgyti, panardyti (Palau laikomas povandeniniu stebuklu ir rojumi). Kas dar? Gera žinia: Palau visus metus laikosi pastovi ~27 °C temperatūra, bloga žinia – uždrausta ryklių medžioklė. Ateityje derėtų užmegzti santykius su Palau kaimynais Čiuku ir Japu. Jape gyventojų šeši tūkstančiai, tačiau veikia oro uostas, atsiskaitoma stambaus dydžio akmeniniais pinigais (mažiausiais nominalas – 0,3 metro). Šalimais įsikūrę Mapas, Gagilis-Tomilis. Dera atkreipti dėmesingą žvilgsnį ir į šias valstybes.
Čečėnijos karo fragmentai iš paauglės dienoraščio (I)
Čečėnijos karo fragmentai iš paauglės dienoraščio (II)
Čečėnijos karo fragmentai iš paauglės dienoraščio (III)
Čečėnijos karo fragmentai iš paauglės dienoraščio (IV)
Čečėnijos karo fragmentai iš paauglės dienoraščio (V)
„Žerebcovos Polinos dienoraštis“ – keturiolikmetės mergaitės, gyvenančios antrojo Rusijos ir Čečėnijos karo siaubiamame Grozno mieste, autentiškas pasakojimas.
2000 m. sausio 24
Mes tempėm vandenį. Aš – po pusę kibiro. Patrankų sviediniai dabar krinta visai netoli. Patrankos stovi ant kalno, palei gaisrinius šulinius kely į mano 50-ąją mokyklą. Gerai matyti, kaip užsidega ir griūva namas. Bildesys. Degėsiai. Dažnai sviediniai praskrenda tiesiai virš mūsų. Taip smaginasi kariškiai. Kol semiam vandenį, jie šaudo aukštėliau mūsų galvų.
JAV vicepresidentas Joe Biden: žydų lyderiai padėjo pakeisti požiūrį dėl gėjų santuokų
„85 proc. visų pasikeitimų, paskutiniu metu įvykusių Holivude ir visuomeninėje žiniasklaidoje, tapo įmanomi tik todėl, kad šias sritis valdo žydai... kurių įtaka yra didžiulė... iš tiesų didžiulė...“ Pabrėžta žydų įtaka imigracijos įstatymų pakeitimų, žmogaus teisių ir feminizmo pasiekimų srityje.
Rusai “Washington Post” laikraštį komentuoja taip: „Àäìèíèñòðàöèÿ Îáàìû îôèöèàëüíî ïðèçíàëà “åâðåéñêèé çàãîâîð”
Giedrė Širvinskienė. Ar trinsime iš žodynų žodį “Mama“?
Prieš keletą dienų Vilniaus savivaldybės interneto svetainėje registruojant vaikus į darželius, tėvai savo vardus ir pavardes turėjo įrašyti į grafas „I tėvas“ ir „II tėvas“. Grafos „Mama“ ten nebuvo, tad mamos turėjo apsispręsti kaip save įvardinti - „I tėvu “ ar „II tėvu“. Panašu, kad tai nebuvo nei apsirikimas, nei, deja, pagarbos tėčiams išraiška artėjančios Tėvo dienos proga. Įrašai netrukus buvo pakeisti į „I tėtis/mama“ ir „II tėtis/mama“ ir tikriausiai tai galime laikyti artėjimo prie kai kurių Europos šalių ženklu, kuriose, įteisinus homoseksualių žmonių santuokas ir galimybę įsivaikinti vaikus, derinys „mama ir tėtis“ tapo diskriminuojančiu vienalytes poras.
R.J.Dagys: Nebežinau, kaip kreiptis į premjerą – ponas Butkevičiau, ar ponia Butkeviče?
2013 m. birželio 6 d., Vyriausybė paskubomis, nepasitarusi su visuomene nusprendė, kad Lietuvai reikia pasirašyti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo. Šios konvencijos priėmimas kelia daug diskusijų visuomenėje, tačiau panašu, kad sprendimas jau yra priimtas neatsižvelgus į jas. Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Rimantas Jonas Dagys piktinasi tokiu Vyriausybės sprendimu, kuris buvo priimtas neišklausius ir neatsižvelgus į visuomenės nuomonę, kad socialinės lyties įteisinimas, ko siekiama konvencija, yra visiškas absurdas, mokslininkų, vyskupų konferencijos, šeimoms atstovaujančių organizacijų tūkstančių žmonių kritikuojama sąvoka.
Antoine Renard. Neįmanoma gyventi melu
Neseniai Prancūzijoje buvo priimtas įstatymas, įteisinęs tos pačios lyties asmenų santuokas. Vis dėlto tam nepritariantys šalies piliečiai, kuriems svarbios krikščioniškos, tradicinę šeimą ir žmogaus gyvybę bei orumą ginančios vertybės, neketina nuleisti rankų. Apie tai – Prancūzijos katalikiškų šeimų konfederacijos prezidentas Antoine‘as Renardas, kuris taip pat yra ir akcijos „Vienas iš mūsų“, kuria siekiama, kad iš ES biudžeto nebūtų finansuojami žmogaus embrionų kamieninių ląstelių tyrimai, Prancūzijoje organizatorius.
Paryžiuje – masinis protestas prieš vienos lyties asmenų santuokų įteisinimą
Gegužės 26 dieną, Prancūzijai minint Motinos dieną Paryžiuje 14 val. (15 val. Lietuvos laiku) prasidėjo masinė manifestacija „Prancūzai už sveiką protą”, nukreipta prieš Prancūzijos parlamento šiemet priimtus sprendimus įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas ir leisti jiems įsivaikinti vaikus. Šiandieninėje protesto akcijoje į Paryžiaus gatves išėjo ne tik sostinės gyventojai, bet ir protestuotojai atvykę iš kitų Prancūzijos regionų. Mitingo dalyvių kolonos patraukė iš 3-jų miesto taškų į Paryžiaus centrą, kuriame bus surengtas mitingas. Šį kartą tvarka akcijos metu rūpinsis 4 500 policininkų.
|
Reiškiame užuojautą prancūzų tautai Lietuvos patriotai nuoširdžiai užjaučia prancūzų tautą dėl iškilaus intelektualo Dominyko Venero (Dominique Venner) tragiškos mirties. Lietuviai gerai suvokia šio šviesuolio auką: mūsų tautos istorijoje buvo daugybė didvyrių, paaukojusių savo gyvybes dėl tikrųjų bendražmogiškųjų vertybių ir išlikusių tautos atmintyje amžiams. Todėl šviesios atminties Dominyko Venero auka Paryžiaus Dievo Motinos katedroje sukrėtė ir mus, kurie šią sunkią akimirką gedi kartu su visa prancūzų tauta. Dominykas Veneras savo priešmirtiniame laiške teigia, kad jis pasirinko tokią kraštutinę protesto formą, kadangi paprastas tiesos žodis jau nieko nereiškia, o tradicinės protesto formos – piketai, masinės demonstracijos nebeveiksmingos, nes valdžią uzurpavę tradicinių vertybių niekintojai tiesiog užsikemša ausis savo pačių sukurptais absurdiškais ir žmonijos prigimčiai prieštaraujančiais įstatymais. |
|
PParyžiaus Dievo Motinos katedroje antradienį priešais altorių nusišovė kraštutinių dešiniųjų rašytojas ir aktyvistas Dominique'as Venneris, kuris paliko pareiškimus, smerkiančius gėjų santuokas ir imigraciją. |
|
|
Kreipimasis dėl besitęsiančio konkurso paminklui Lukiškių aikštėje
2013 m. gegužės 24 d. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių valdybos pirmininkas Edvardas Strončikas ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Jonas Puodžius raštu kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką, Ministrą Pirmininką ir Kultūros Ministrą dėl Lietuvos laisvės kovotojų įamžinimo valstybinėje Lukiškių aikštėje pristatytų konkursinių darbų eksponavimo ir vertinimo šiuo tekstu:
Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. vasario 11 d. priėmė nutarimą Nr. VII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ kur nuspręsta, kad Lukiškių aikštės paskirtis ir funkcija: pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais, kad ji kaip vientisa urbanistinė erdvė turi atlikti valstybinę, reprezentacinę, o kartu ir visuomeninę funkciją. Tačiau keičiantis valdžioms, iki šiol egzistuoja principinis neaiškumas apie kokio rango erdvę kalbama – valstybės ar savivaldybės, nors minėtas nutarimas Lukiškių aikštę traktuoja kaip pagrindinę valstybės aikštę. Kol nėra principinio valstybės vadovų sutarimo, kad Lukiškių aikštė yra pagrindinė valstybės aikštė, Kultūros ministerijos valdininkai konkursą dėl Lietuvos laisvės kovotojų įamžinimo Lukiškių aikštėje organizuoja niekindami valstybę.
|
|
Nauji dailininko Antano R. Šakalio autoriniai vokai
Julius Sasnauskas OFM. Mažųjų revoliucija I: Iššūkis sistemai
Pranciškonas kun. Julius Sasnauskas glaudžiai suaugęs su Vilniaus senamiesčio gatvelėmis bei skvereliais, kur prabėgo jo vaikystės, maištingos paauglystės, aktyvios disidentinės veiklos metai, kur ir šiandien gali jį sutikti neskubiais žingsniais traukiantį Bernardinų bažnyčios ar „Mažosios studijos“ redakcijos link. Savo pamoksluose bei meditacijose vis atveriantis paradoksalią Gerosios Naujienos žinią, visų pirma šį paradoksą jis atranda savo gyvenimo įvykiuose, kai meilė ateina iš ten, kur jai rastis nėra jokių prielaidų, bausmė tampa dovana, o laisvės vizija – tikrove net ir priespaudoje. Savo, kaip anuomet su klasės draugais vadino, „revoliucinę veiklą“ pradėjęs devintoje klasėje, jis netruko susipažinti su disidentu Antanu Terlecku ir kitais pogrindžio dalyviais, kurie jaunuoliams atvėrė alternatyvią tikrovę, supažindindami su nelegalia spauda bei organizuotu pasipriešinimu. Pirmosios disidentinės veiklos pamokos – leidinio „LTSR baudžiamojo proceso kodekso komentaro“ skaitymas bei garantija, kad anksčiau ar vėliau pasodins, neišgąsdino jaunuolių, net priešingai, įkvėpė ryžto aktyviai veiklai...
Mažųjų revoliucija II: Iššūkis sistemai
Mažųjų revoliucija III: Iššūkis sistemai
Vyskupo Jono Kaunecko žodis apie lietuvių tautos tvirtybę
Gegužės 18 d. monsinjoro Alfonso Svarinsko prie Ukmergės įkurtame Mūšios parke, skirtame Lietuvos partizanų Didžiosios kovos apygardos kovotojų atminimui, įvyko jau tradicija tampantis kasmetis renginys. Šv. mišias už žuvusiuosius, nukankintus, mirusius ir gyvuosius laisvės kovotojus aukojo J. E. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.
Už SMERŠ‘o palyginimą su SS gresia susidorojimas
Iš NKVD 1943 m. balandį suformuota sovietų karinė kontržvalgyba SMERŠ buvo tiesiogiai pavaldi J. Stalinui. Ši struktūra užsiėmė anaiptol ne vien priešo šnipų gaudymu. Tarp SMERŠ uždavinių buvo ir sovietų armijos karių, buvusių nelaisvėje ar priešo apsuptyje, patikrinimas, demaskuojant išdavikus, šnipus ir dezertyrus. Nuo 1945 m. SMERŠ užsiėmė repatriacija, „filtruodama“ po karo į SSSR grąžinamus žmones. Rezultatas – mažiausiai milijonas jų iš nacių lagerių pateko į ne mažiau baisius sovietinius. Anot organizacijos „Memorialas“ mokslinio bendradarbio Nikitos Petrovo, SMERŠ iš esmės buvo ne kontržvalgybos, o represinė struktūra. Spėjama, kad per SMERŠ'o skaistyklą praėjo keli milijonai žmonių, iš jų maždaug ketvirtadalis buvo sušaudyti.
Rusijos Dūmos taryba pavedė keliems komitetams patikrinti Rosnano humanitarinių projektų direktoriaus L. Gozmano pasisakymus, kuriuose Raudonosios armijos kontržvalgyba sulyginama su SS kariuomene. Pats L. Gozmanas tai įvertino kaip mėginimą „užgniaužti kitokią nuomonę“. Valstybės Dūmoje neatmetama galimybė, kad L. Gozmano žodžiai jam gali kainuoti postą.
Kauniečiui žurnalistui Vytautui Žutautui suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas
Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras, vadovaudamasis Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadomis, grupei pasipriešinimo okupacijai dalyvių suteikė Karių savanorių ir Laisvės kovų dalyvių vardus. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje pasipriešinimo sovietinams okupantams dalyviams buvo įteikti specialūs pažymėjimai. Deja, daugelį jų atsiėmė karių savanorių ar laisvės kovų dalyvių šeimos nariai ar giminaičiai. Anų laikų kariai savanoriai yra arba žuvę kovose, arba jau mirę.
Vytautas Žutautas. Saugumo rūsiuose ir psichiatrinėse ligoninėse (I)
Vytautas Žutautas. Saugumo rūsiuose ir psichiatrinėse ligoninėse (II)
Vytautas Žutautas. Saugumo rūsiuose ir psichiatrinėse ligoninėse (III)
Vytautas Žutautas. Saugumo rūsiuose ir psichiatrinėse ligoninėse (IV)
ŽINOTINA – SVARBIAUSIOS LENGVATOS
Už žuvusius pasipriešinimo okupacijai kovoje, mirusius įkalinime, nuteistus mirties bausme ir bausmė įvykdyta rezistencijos (pasipriešinimo okupacijoms) dalyvius jų šeimoms skiriama vienkartinė valstybinė išmoka (nuo 20 000 Lt iki 10 000 Lt su indeksavimu). Kovoje žuvusių, įkalinime mirusių pasipriešinimo okupacijoms dalyvių vaikams skiriama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija (iki ekonominės krizės sudarė 200 Lt). SKAITYKITE APIE KITAS LENGVATAS
|
Algimantas Zolubas.
Ko nepasakė Solženycinas, atskleidė knygų serijos „Pūtėme prieš vėją“ autorius
Dešimtmetį Lietuvoje trukęs partizaninis karas su okupantu neturi analogų
pasaulyje. Neturi analogų pasaulyje ir kova prieš sovietinę imperiją jos viduje, kova kovotojų, esančių nelaisvėje, kovojusių ne dėl asmeninės laisvės, o dėl sovietinės imperijos griūties, dėl pavergtų tautų laisvės. Galime didžiuotis, kad tokios kovos iniciatoriai daugiausia buvo lietuviai, tarp kurių, vienu iš aktyviausių kovotojų, buvo ir knygų „Pūtėme prieš vėją“ autorius. Iš tikrųjų kovos su priešu, kai užbrėžta fronto linija, kai turima galimybė įsitvirtinti, kai žinoma gynybos ar puolimo kryptis, sėkmę lemia moraliniai ir medžiaginiai ištekliai. Sunkiau, kai tenka kautis priešo apsuptyje. Labai labai sunku kariauti partizaniniame kare, kai visais atžvilgiais galingesnis okupantas spaudžia iš visų pusių, kai ištekliai labai riboti, kai kiekviename žingsnyje tyko pasalos, išdavystės, kai reikia kariui, vengiant nelaisvės, nešiotis paskutinį šovinį sau. Tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip galima kovoti esant nelaisvėje, kai su išore skiria grotos, spygliuotos tvoros, sargybos bokštai su kulkosvaidžiais, dar toliau – užverbuoti, išdavystei parengti vietos gyventojai, tundra ar taiga, kai jokių medžiaginių išteklių nėra.
Antanas Burokas.
Nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos iki Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos manifesto
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – tarptautinis dokumentas, priimtas 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje, JTO Generalinėje Asamblėjoje. Deklaracija kviečia valstybes laikytis žmogaus teisių ir laisvių (teisės į gyvenimą, laisvę, asmens neliečiamybę), pilietinių ir politinių teisių ir laisvių (santuokos, prieglobsčio teisės, įsitikinimų laisvės, taikių susirinkimų ir asociacijų laisvės), socialinių ir ekonominių teisių (teisės į darbą ir vienodą atlyginimą už vienodą darbą, teisės į poilsį ir socialinį aprūpinimą, teisės sudaryti profsąjungas). SSRS balsuojant dėl šios deklaracijos susilaikė. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracija, kuri deklaravo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės tęstinumą ir jos nepriklausomybės atkūrimo principus, 22 Deklaracijos punktu išreiškė Lietuvos Tautos ir Valstybės valią prisidėti „prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, ... paskelbtų Atlanto Chartijoje, ... (Visuotinėje) Žmogaus Teisių Deklaracijoje“. Šios Deklaracijos aidas pasiekė tuos, kurie sukaustyti vergijos pančiais, kovojo prieš Blogio imperiją. Deklaracijos paveikta, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga 1956 m. paskelbė Manifestą, kuriame, išsamiai atspindėjusi esamą padėtį ir kovos tikslus, reziumavo:
„Mes, LLKS, šiandien atvirai, prieš pasaulio akis, Manifeste išreiškiame tai, ko mes siekiame! Tegul dreba raudonieji imperialistai matydami, jog kaukė „Komunizmo rojus“ jau nuplėšta! Drebėkite, raudonieji okupantai. Mes, pavergtieji, pakilome į žūtbūtinę kovą ir pergalė bus mūsų! Tegyvuoja Laisvė! Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva! Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi! Kovon už laisvę!
